Negali būti žydu, nepabuvęs lietuviu. Lietuva - jidiš kalbos motina, todėl sakoma - litvakas. Litvakas - ne tik geografinė sąvoka, tai charakteris ir kultūra. Litvakai garsūs dėl jų ypatingo charakterio - jie niekada nenusileis nei kitam, nei sau.
Vilnius ne tik jidišo centras, jis ir žydų kultūros centras. Su juo susijęs vienas žinomiausių visų laikų poetų Adomas Mickevičius. Jis, būdamas labai jaunas, parašė "Poną Tadą". Jis parašė ir "Gražiną", poemą apie lietuvių kovą su Teutonų ordinu. Jis buvo vienas didžiausių poetų, prilyginamas Baironui, netgi Šekspyrui. Bent jau tarp savo amžininkų jis buvo vienas geriausių. Mažiau žinomas faktas yra tai, kad A. Mickevičius 1855 metais organizavo žydų legioną kovai prieš Rusiją Krymo kare. Šis žmogus kovojo dėl lietuvių ir žydų likimo. Jo bendražygis, žydų poetas Andreas Towiansky buvo jo geriausias draugas.
Vilniuje gyveno Gaonas, didis Rabinas Eliahu.
Vilniuje buvo leidžiami du žydiški laikraščiai, "Der Mo-ment" ir "Hayant". "Der moment" reiškia "šią akimirką", o "hayant" - "šiandien". Pavadinimai atspindėjo žydų santykį su laiku - nekantrų: arba kasdien, arba kas akimirką. Vienas autorių, rašęs šiems laikraščiams, o vėliau gavęs Nobelio premiją, buvo žmogus, vardu Isaak Bashevis Singer. Jis paaiškino, kodėl žydams reikėjo dviejų kalbų: hebrajų, kuria jie melsdavosi, ir kitos - jidišo. Anot jo, mums reikia dviejų kalbų tam, kad viena galėtume šlovinti Viešpatį, o kita su Juo ginčytis. Taigi, žydai meldėsi hebrajiškai, o ginčijosi jidišu. Taip išliko ir iki šių dienų.
Vilnius buvo miestas, kur gimė daug poetų, menininkų, muzikantų - žydų ir lietuvių. Jie sukūrė kultūrą, kuri yra suprantama, ja žavimasi iki šiol. Žydai sudarė didelę Vilniaus gyventojų dalį.