Aš ikona, 2017 Nr. 8 Vasara

Kartais atrodo, kad gyvenimas toks paprastas dalykas. Kelios taisyklės ir jei jų sąžiningai laikysiesi, jei viską padarysi teisingai ir taip, kaip nori kiti, tau tikrai pasiseks. Nuo vaikystės mums kala: netriukšmauk, gerai mokykis, neprieštarauk, vilkėk rožinę, augink kasas, mergaitė turi būti švelni, pasipuošk. Neišsišok. Būk gera, nes baigsi blogai.

O juk mes visos gimstame tokios skirtingos. Augame, mokomos būti vienodos ir pagaliau užaugame tvirtai įsitikinusios, kad visoms aplinkui pavyko – tik, deja, ne man. Tyliai nešiojamės baltos varnos jausmą su viltimi, kad gal kada nors praeis. Mes maskuojame savo išskirtinumą po tona makiažo, mums visai nemielais, tačiau madingais drabužiais, mes mokomės kalbėti taisyklingai ar tyliau ir tai, kas patiktų kitiems – tarsi pritapimas galėtų mus nuvesti į pažadėtąją sėkmės šalį, tačiau realybė yra tokia, kad kaip nėra taisyklių rinkinio, kurį įvykdžius tikrai pasiseks, taip nėra vienos ir nediskutuotinos sėkmės. Ir tai, kas vienam – olimpas, kitam – tik kelio pradžia. Tu gali gimti apdovanota beprotišku talentu ir šešiolikos metų nuskinti tokį vaisių, kurio stipriausi pasaulio sportininkai siekia dešimtmečius. Tu gali pridaryti kvailysčių, pabėgti iš namų, pagimdyti meilės kūdikį ir tada likti... Viena. Ir vis dėlto tai nereiškia, kad tavo istorija jau turi būti nesėkminga. Tai tik reiškia, kad ji tavo vienos ir tik nuo tavęs vienos priklauso, kokiomis raidėmis bus užrašyta jos pabaiga.

Aš turiu tarties defektą. Dėl netinkamo kvėpavimo ir sukandimo aš neaiškiai tariu žodžius ir, tiesą sakant, su metais tai stiprėja. Tačiau tai man nesutrukdė atsidurti, o vėliau – dešimt metų dirbti televizijoje. Taip, aš žinau, kad tai – puiki vieta mane užgauti, bet lygiai taip pat žinau, kad be savo trūkumų ir savo išskirtinumų mes – tik vienoda ir beprasmė minia.

Ir tik tada, kai nešvarios makiažo servetėlės nukrenta ant grindų, aš iš tikrųjų žvelgiu į save. Aš matau moterį, kuriai gyvenimas niekada nedavė išskirtinio balso, kojų sulig ausimis ir ypatingos, švarios tarties. Švelnaus balso ar nuolankaus charakterio. Laibo liemens. Nei auksinio lopšio, anei ypatingos šalies. Aš matau moterį, kuri visą gyvenimą iš visų jėgų kovojo tik dėl vieno dalyko – prigimtinės teisės būti savimi.
Ir aš matau, kad jai pavyko.
O ką matai tu?
Agne Jagelavičiūtė