Prieš trejus metus parašyti R. Sližio prisiminimai apie pirmuosius bandymus reformuoti Lietuvos aukštąjį mokslą atkūrus Nepriklausomybę yra svarbus žinių apie reformos priešistorę šaltinis. Čia pateikiami plačiajai visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti šalies aukštojo mokslo sistemą leidžia geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė šios sistemos nuolat didėjančią krizę. Toks kontekstas savo ruožtu padeda adekvačiau suprasti ir objektyviau įvertinti įvairius dabar vykstančios reformos žingsnius ir aspektus.
V. Radžvilo straipsnis buvo paskelbtas įsiplieskus diskusijoms dėl būsimosios reformos. Jame teigta, kad kuriant reformos planus remiamasi ne pažangiausiose šalyse patikrinta aukštojo mokslo srities valdymo ir finansavimo praktika, bet radikaliausiomis laisvosios rinkos ideologijos nuostatomis. Tekste parodoma, kad libertarine rinkos samprata grindžiama aukštojo mokslo reforma yra tik dar vienas žingsnis nuo pat Nepriklausomybės atgavimo kryptingai griaunant šalies viešąjį sektorių.
Knygos branduolys yra V. Daujočio studija, kurioje atskleidžiamos ekonominės, socialinės ir edukacinės įvykdytos krepšelinės reformos priežastys, jos įgyvendinimo ypatumai, vidinė logika ir galimi reformos padariniai Lietuvos aukštajam mokslui ir visos šalies ateičiai.
Baigiamajame A. Janulaičio straipsnyje apžvelgiami kontraversiški vykdomos aukštojo mokslo reformos aspektai ir nagrinėjamos moralinės bei socialinės Lietuvos akademinės bendruomenės nuostatos, neleidusios būtinos reformos pakreipti konstruktyvesne ir visuomenei bei valstybei naudingesne linkme. Konstatuojama, kad viena svarbiausių reformos nesėkmės priežasčių buvo tai, kad didelei šalies visuomenės ir akademinės bendruomenės daliai trūko pilietinės atsakomybės ir valstybinio mąstymo. Tad svarstant reformos klausimus ir projektus, pirmenybė buvo dažniau teikiama ne bendriesiems tautos ir valstybės, bet siauriems ir egoistiškiems kai kurių akademinio elito grupių interesams.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos aukštasis mokslas vingiavo nuo naivumo per arogantišką nemokšiškumą iki nusikaltimo. Naivumas – neišmanymas, bet nuoširdus siekis suprasti ir išmokti – buvo būdingas pirmiesiems bandymams pertvarkyti Lietuvos aukštąjį mokslą atkūrus Nepriklausomybę. Atskleidžiama, kaip nesėkmingos pastangos pertvarkyti šalies aukštąjį mokslą ir moralinė visuomenės krizė sukūrė prielaidas įgyvendinti radikaliausiomis laisvosios rinkos ideologijos nuostatomis grindžiamą reformą sąmoningai ignoruojant pažangiausiose šalyse pasiteisinusią aukštojo mokslo srities valdymo ir finansavimo praktiką. Argumentais ir faktais parodoma, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštajame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai.
Autoriai norėtų, kad ši knyga taptų precedentu ir paskatintų rastis panašių tekstų, kuriuose būtų apžvelgtos bei kritiškai apmąstytos vykdytos pertvarkos ir kitose gyvybiškai svarbiose atkurtosios Lietuvos valstybės gyvenimo srityse. Pasak teisės filosofo Ronaldo Dworkino, „nedora tylėti, kai mūsų visuomenė turi priimti bendrą sprendimą ir kai mes manome, jog turime informacijos ar nuomonę, į kurią sprendžiant reikėtų atsižvelgti. Mes turime tokią pareigą net ir tada, kai žinome, kad mūsų nuomonės nebus paisoma.“