Laisvės kovos 1944-1953 metais

Laisvės kovos 1944-1953 metais,Dokumentų rinkinys. Sudarė Dalia Kuodytė ir Algis Kašėta. Išleido Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, 1996. Knyga kietais viršeliais, 626 psl. Spausdinta A. Jakšto spaustuvėje, Kaišiadoryse.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, išleisdama naują Lietuvos rezistencijos kovų istorijos knygą, atliko puikų darbą, šios rūšies knygų niekuomet nebus per daug.

Jau antinacinių pogrindžio organizacijų programose vis labiau ryškėjo, kad Sovietų Sąjunga ir komunizmas yra pagrindiniai priešai, nuo kurių sutriuškinimo priklausys Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimas. 1944-1953 metų ginkluotą, partizaninį pasipriešinimą antrajai sovietų okupacijai parengė tiek nepriklausomos valstybės dvidešimtmetis, tiek spontaniškas tautinės sąmonės 1940-1941 metų įrodymas, ypač 1941 m. birželio sukilimas.

Jau pirmaisiais kovos metais išryškėjo karinės struktūros pagal teritorinius dėsnius: rinktinės, apygardos (vėliau sujungtos į sritis). Tie kariniai teritoriniai vienetai turėjo savo štabus ir vadus, bei veikė pagal komandos principus. Rinktines sudarė keletas tėvūnijų (iki 1949 m. batalionų ir kuopų). Rinktinės teritorija— dažniausiai apskritis.

Knygoje nurodyta, kad įvairiu laiku Lietuvoje veikė iki 30 rinktinių. Keletas rinktinių sudarė apygardą. Kiekviena apygarda turėjo vadus ir štabus. Apygardos vadai—Lietuvos kariuomenės karininkai.

Knyga padalinta į 12 dalių, joje telpa 191 dokumentas. Pirmuoju 44-tame puslapyje išspausdintas dokumentas „Ginkluoto pasipriešinimo ištakos ir pradžia". Tai Lietuvių Fronto karinio padalinio „Kęstutis" brolijos statutas, parašytas 1943 metais. Brolijos tikslas—kova dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Iš šios brolijos išsivystė tolimesnis partizaninis judėjimas.

Toliau seka Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos įstatai, ši organizacija įkurta 1942-43 m. Jos Pro-Memoria rašoma: „Nesipriešinus lietuviai konfirmuotų nuolatos bolševikų pasaulyje skleidžiamą bolševikinį teigimą, kad lietuvių tauta vienbalsiai nutarė jungtis prie Sovietų Sąjungos." Toliau skaitome Lietuvos Laisvės Armijos programą. Armija veikė Raseinių apskrity. Knygoje įdėtas LLA Raseinių apygardos vado įsakymas kuopų ir būrių vadams dėl ginkluoto pasipriešinimo, toks pats įsakymas visiems Lietuvos LLA dalinių vadams, taip pat skelbiamas karo lauko teismo statutas. Lietuvos LA leido kovos laikraštį „Laisvės karžygys". LLA nariai nuo 1944 m. gruodžio mėn. vadinami Vanagais. Jie suskirstyti į 4 apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Vilkaviškio.

Lietuvos Partizanų Dzūkų grupės štabo įsakyme dalių vadams minimi operatyviniai planai ir ypač pabrėžiama partizanų drausmės užtikrinimo ir rekvizicijų vykdymų drausmė. Drausmė ir kovos lauko teismo įstatymai minimi knygoje visų partizanų vienetų įsakymuose. Tai įrodymas, kad partizanų daliniai nebuvo jokia palaida ginkluota banda, kaip dabar raudonųjų išperų spaudoje Lietuvoje tvirtinama.

Knygoje iškelti įvairių partizanų dalinių kariniai veiksmai, tačiau vyrauja Dzūkų ir Pietų Lietuvos rinktinės. Randame, kad pirmas organizuotas kovos uždavinys atliktas Alovėje, Mažeikių valsč. 1944 m. rugsėjo 15 d. Skaitome atskirų kuopų ir būrių veiksmų aprašymus, apygardų susirinkimo protokolus, kur nustatyti partizanų vadų pareigų atžymėjimo ženklai, kurie atitiko Lietuvos kariuomenės laipsnių žymenis.

Įsteigiami kovose pasižymėjimo ženklai. Duodama nepaprastai įdomi Jungtinės Kęstučio apygardos vado av. ltn. J.Kasperavičiaus-Angio kalba, pasakyta 1947 m. sausio 18 d. Lietuvos partizanų vadovybės steigiamajame suvažiavime. Iš kalbos matome, kad tą dieną Kęstučio apygardoje kovojo 4663 partizanai. Devyniolikoje puslapių išspausdinti jungtinės Kęstučio apygardos štabo parengti veiklos nuostatai. Ypatingas dėmesys vėl kreipiamas į partizanų drausmę.

Jau 1941 m. pastebima šnipų ir išdavikų stipri veikla. Dzūkų rinktinės vadas D. Jėčys-Ąžuolis išleidžia įsakymą dėl bausmių plėšikaujantiems partizanams. Dainavos apygardos Merkio rinktinės 1-mo bataliono, 2-ro būrio vado V. Ivanausko-Gegučio įsakymas, liečiąs karo lauko teismo nuosprendį šešiems priešo šnipams ir partizanų lavonų niekintojams. Teismo paskirta jiems mirties bausmė įvykdyta.

Apie Bendro Pasipriešinimo Sąjūdžio (BPDS) įsteigimą ir Lietuvos Atstatymo Komitetą (VLAK) parašyta neaiškiai. Išdavikas J.Markulis-Erelis ir jo svita buvo nepaprastai gudrūs ir net ilgai mulkino išeivijos kairųjį elementą, bandydami sunaikinti VLIKą.

Savotiškai įdomus Skrajūno-J.Lukšos parengtas (bet nepasirašytas) raštas Užsienio Delegatūrai (psl. 482). Ištrauka ...„Kiek mes supratome ...iš nuotrupų gautos dipisinės (D.P.) spaudos ir kiek jūs (Hektoras ir Meškis) mums davėt apšvietos, atrodo, kad neklysim tikėdami, kad pabėgėlių masė niekad negyvens kovojančios tautos nuotaikomis, niekad nesiryš save aukoti tėvynės laisvei, kaip garbingos tautos nariai. Savo asmeninę gerovę jie neaukos bendram tautos labui, nežiūrint to, kad išbėgdami iš savo tėvynės paliko jie skolingi tai žemei, kurie juos tokiais mandrais padarė, kokiais jie save reprezentuoja svetur. Tėvynei tai nėra malonumas...". Suprantame, kad partizanui dalykai atrodė kitaip, nes ne visi buvo tikri pabėgėliai, kiti atsidūrę Vakaruose per prievartą.

Knygos pabaigoje net 37 puslapiai asmenvardžių, šimtai vardų knygoje, bet iš tikrųjų jų buvo dešimtys tūkstančių. Jie—Lietuvos elitas, Lietuvos didvyriai.

Jeigu nors didesnė dalis jų būtų išlikusių gyvų, šiandie gyvenimas mūsų Tėvynėje būtų visiškai kitoks.