Ar 2013-ųjų gruodį, 2014-ųjų sausį ir vasarį galėjome įsivaizduoti tokią įvykių eigą? Manau, kad ne. Bent jau peržvelgdamas savo dienoraštį, nerandu nei nerimo, nei užuominų apie tai, kad būčiau nujautęs ar numatęs dabartinę padėtį. Kaip ir dauguma Ukrainos piliečių, buvau visiškai įsitraukęs į vidaus – visuomenės ir šalies – įvykius. Tai, kas dėjosi Ukrainoje, buvo jos vidaus reikalas! Taip, su baime stebėjau Krymo įvykius, jo aneksiją. Ir net 2014-ųjų kovo pabaigoje jai įvykus, negalėjau patikėti, kad tai realybė, kad tai dedasi iš tikrųjų. Dabar gyvename kitoje tikrovėje – karo, ekonominių sunkumų, galimo „defolto” ir naujo politikos kurso tikrovėje .
Labai džiaugiuosi, kad mano dienoraštis – ir dėl atkurtų ilgalaikių draugiškų lietuvių ir ukrainiečių santykių – pateko į jūsų, Lietuvos skaitytojų, rankas. Džiaugiuosi, kad nuoširdžiai domitės Ukrainos likimu. Ukrainos likimas – tai daugiau nei vienos tautos ar šalies likimas. Ukrainos įvykiai lemia Rytų Europos ir Europos vienybės likimą. Kartais atrodo, kad Lietuva tą supranta geriau nei Briuselis.
Andrej Kurkov.