Laiškai

Religingumo adoravimas, fašistinio perversmo sveikinimas-nūdieniam skaitytojui nepriimtiniausi Šatrijos Raganos pasaulėžiūros momentai. Rašytoja, auginta religingų tėvų, nuoširdžiai tikėjo krikščionybės mitais. Laiškuose J.Tumėnienei ji nuolat kartoja, kad nesibijo mirti, kad laukia metafizinės egzistencijos kaip pačios realiausios, trunkančios ne mirksnį, o amžinybę, kad visas gyvenimas vertingas tiek, kiek susijęs su pasiruošimu nebūčiai. Rašytoja nė iš tolo nemaištavo prieš įsisenėjusias, modernesnių bendraamžių pajuoktas ar kategoriškai atmestas krikščionybės tradicijas, aukštino katalikybę kaip neapšviestiems lietuviams reikalingiausią moralinę sistemą. Idealizuodama nebūtį, rašytoja tvirtino, kad ją priimti lengviau tam, kuris nėra materiališkai susijęs su žemiškuoju pasauliu, tarsi laikinybė tęstųsi be galo. Laiškai-ne tik kūrybinės, bet ir žmogiškosios biografijos faktas. Iš Šatrijos Raganos epistoliarinio palikimo ryškėja asmenybė, kuriai būdingas retas dvasingumas, o sykiu-žemiškumas. Asmenybė, ne lengvai ir ne paprastai gyvenusi, bet nepalūžusi. Knygoje skelbiami Marijos Pečkauskaitės (1877-1930), įėjusios į lietuvių literatūrą Šatrijos Raganos slapyvardžiu, laiškai P. Višinskiui, P. Augustaičiui, J. Bagdonui, J. Tumėnienei, P. Dovydaičiui, J. Tumui-Vaižgantui ir kt. kultūros veikėjams. Rašytojos epistolinis palikimas atskleidžia nemaža nežinomų jos gyvenimo ir kūrybos faktų.